1.

Šįvakar — baltoji naktis. Nuo tada, kai išėjo Sofi, savaitgaliais tu visada nuobodžiauji. Per MTV žiūri The Grind. Tūkstantis bikiniuotų merginų su per trumpais marškinėliais plaikstosi ant milžiniškos šokių pakylos po atviru dangum, tikriausiai Pietų pakrantėje, Majamyje. Jas supa kampuoti juodukai blizgančiais kaip šokolado plytelės pilvo raumenim. Laidos sumanymas aiškus: judesių grožis ir prakaitavimas pagal technomuziką. Visi turi būti amžinai šešiolikmečiai. Reikia būti gražiam, jaunam, sportiškam, įdegusiam, šypsotis ir pataikyti į ritmą. Linksmintis — taip, tačiau paklusti ir būti drausmingam saulės atokaitoj. Privalomi kūną aptempiantys rūbai. The Grind — tai kitas pasaulis, tobulumo paplūdimys, tyrumo šokis. Nors grind angliškai reiškia MALIMAS. Šis disciplinuotas jaunatviškumas tau primena Lėni Ryfenštal „Valios triumfą“ arba Arno Brekerio skulptūras.

Kartais antrame plane pasirodo mergina, kuri nežino, kad yra filmuojama, ir pavargusi ima žiovauti. Tada kamera priartėja, ir kai tik ji pastebi objektyvą, vėl pradeda vaidinti linksmuolę, rodo pornoaktorės pozas, apsimestinai nekalta veido išraiška čiulpia pirštelius. Nesibaigiančią valandą kontempliuoji šį kurortinį fašizmą uostydamas koksą. Kad iš nosies nebebėgtų kraujas, ant veidrodėlio ilgai smulkini miltelius savo Premier mokamąja kortele. Kristalus paverti cukraus pudra. Kuo pudra smulkesnė, tuo mažiau ji dirgina kraujagysles. Tavo gyvenimas ant bėgių. Kai juos įtrauki pro storą auksinį šiaudelį, atkragini galvą, kad kiek galima mažiau dirgintum sinusus. Vos tik gerklėje pajunti skonį, užsiverti didelę taurę degtinės su toniku, kad nustotum be paliovos čiaudėti. Po šienligės inauguruoji naują ligą — koksinę slogą (šnervių nekrozė, bėganti nosis, žandikaulių traukuliai, subraižyta banko kortelė baltu kraštu). Taip, pakilęs virš savęs, leidi savaitgalį.

Ką jau ką, o narkotikus matei iš arti. Iš pradžių tik girdėjai kalbant:

— Visą savaitgalį valgėm Koriną.

Po to per rankas juos leido keli draugų draugai:

— Nori į nosytę?

Po to draugų draugai tapo tavo tiekėjais.

Vėliau vienas iš jų mirė nuo perdozavimo, kitas sėdo į kalėjimą. Iš pradžių ėmei norėdamas išbandyt, retsykiais po vieną kartą, tada — kad galėtum siausti kiekvieną savaitgalį. Vėliau — kad vėl pabandytum pralinksmėt, savaitės vidury. Tada užmiršai, kad tai skirta linksminimuisi, pasitenkinai tuo, kad vartodavai kas rytą stengdamasis išlikt normalus, ir kai jie sumaišyti su vidurių laisvinamaisiais — vis nori šikt, tau niežti nosį, kai jie sumaišyti su strichninu. Nesiskundi: jei neuostytum miltelių, tektų apsirengus žaliu fluorescenciniu kombinezonu ir prisirišus elastiniu raiščiu šokinėti iš didelio aukščio arba važinėtis ratukinėm pačiūžom, apsišarvavus juokingais antkeliais, arba dainuot karaokę kinų restorane, arba būti rasistu su skustagalviais, arba mankštintis sporto salėj su senais gražuoliais, arba vienam žaisti sportloto, arba atlikti psichoanalizę su kušete, arba žaisti pokerį su melagiais, arba naršyt internete, arba būt sadomazochistu, arba laikytis liekninamosios dietos, arba laikytis naminio viskio, arba imtis sodininkystės, slidinėjimo trasos, miesto filatelijos, miesčioniško budizmo, arba kišeninės multimedijos, arba grupinių stalių darbų, arba analinių orgijų. Visiems reikia veiklos, kad, kaip sakoma, „atsipalaiduotų nuo streso“, bet pats matai, kad iš tikrųjų žmonės tik neriasi iš kailio.

Nuo tada, kai gyveni vienas, per dažnai masturbuojies žiūrėdamas vaizdajuostes. Tau prie pirštų galų visąlaik prilipę popierinių nosinių skuteliai. Kai palikai Sofi, vis tiek jai pasakei, kad tau geriau su kekšėm.

— Aš tau ištikimas: esi vienintelis žmogus, kurį noriu apgaudinėti.

Ir kaipgi tai įvyko? A, tiesa, vakarieniavai su ja restorane, staiga ji praneša, kad laukiasi nuo tavęs kūdikio. Šitas šuolis į praeitį visai negeras prisiminimas. Staiga iš tavo lūpų pasipila ilgas monologas, kurio neįmanoma sustabdyt. Sviedei jai tai, ką viso pasaulio diedai svajoja pasakyti visoms savo nėščioms moterims:

— Aš taip norėčiau, kad išsiskirtume... Prašau, atleisk man... Maldauju, neverk... Svajoju tik apie vieną dalyką — kad išsiskirtume... Padvėsiu vienas kaip šūdas... Nešdinkis, dink, pradėk gyvenimą iš naujo, kol dar esi graži... Bėk tolyn nuo manęs... Aš stengiausi, patikėk, stengiausi laikytis, bet man nepavyksta... Aš dūstu, nebegaliu daugiau, nemoku būt laimingas... Trokštu vienatvės ir atsitiktinių moterų... Noriu vienišas keliaut po nepažįstamus miestus... Nesugebėčiau auginti vaiko, nes pats esu vaikas... Esu savo paties sūnus... Kiekvieną rytą suteikiu sau gyvybę... Neturėjau tėvo, tai argi galėčiau pats juo būti... Aš nenoriu tavo meilės... Aš...

Daug sakinių, prasidedančių „aš“. Sofi atsakė:

— Tu pabaisa.

— Jeigu aš pabaisa, ir tu mane myli, tai esi tokia pat kvaila kaip Frankenšteino sužadėtinė.

Sofi tave nuskenavo, pakilo nuo stalo ir išėjo iš tavo gyvenimo negalėdama nė atsikvėpti. Keista, kai išėjo kūkčiodama, puikiai suvokei, kad bėgi tu, o ne ji. Įkvėpei ir iškvėpei, jautei tą „bailų palengvėjimą“, užplūstantį po visų išsiskyrimų, ant popierinės servetėlės parašei: „išsiskyrimai — tai meilės miunchenai“ ir dar „ką žmonės vadina švelnumu, aš vadinu baime išsiskirti“. Ir dar „su moterimis visada taip: arba tau į jas nusispjaut, arba jų bijai“. Jeigu tau nenusispjaut, vadinasi, tu apimtas siaubo.

Kai mergina praneša savo diedui, kad laukiasi nuo jo vaiko, vaikinui TUČTUOJAU kyla klausimas ne „Ar aš noriu to vaiko?“, bet „Ar lieku su šita mergina?“.

Galų gale laisvė — tai tik nemaloni akimirka, kurią turi išbūti. Šįvakar nusprendei vėl nueit į „Barą Bituratą“, savo mėgstamiausią bordelį. Viešnamiai Prancūzijoj turėtų būti uždrausti, tačiau vien Paryžiuje galima suskaičiuot geras penkias dešimtis. Ten, vos tik įeini, visos merginos tave dievina. Jos turi du didelius privalumus:

1) Yra gražios.

2) Tau nepriklauso.

Užsakai butelį šampo, išplistai į taures, ir štai jos jau glosto tau plaukus, laižo kaklą, beda nagelius į tavo marškinius, brauko per tavo didėjantį antuką, į ausies geldelę šnabžda subtilias nešvankybes:

— Tu toks mielas, noriu tave pačiulpt. Sonia, žiūrėk, koks jis gražus! Noriu greičiau pamatyt jo veidą, kai baigs mano burnoj. Įkišk jo ranką į mano kelnaites, kad pajustų, kokia aš šlapia. Mano klitoris vibruoja, čia, paliesk pirštu, jauti — pulsuoja?

Tu tiki iš pusės žodžio. Pamiršti, kad joms moki. Viduje įtari, kad Žoana iš tikrųjų vardu Žanina, bet kol nepatyrei orgazmo, tau nusispjaut. Štai, tu gaidžiukas vyne pas prabangias vištas. „Baro Biturato“ rūsyje čiulpi silikoninius spenelius. Jos tavim motiniškai rūpinasi. Tavo veidą dengia ilgi liežuviai. Balsu teisiniesi:

— Kai nori taisyt automobilį, geriau kreiptis į mechaniką. Kai nori statytis namą, verčiau susirask gerą architektą. Jei susirgai, eik konsultuotis pas kompetentingą gydytoją. O fizinė meilė tikriausiai vienintelė sritis, kur nesikreipiam į specialistus? Visi esam prostitutai. 95 procentai žmonių sutiktų permiegot už pinigus, jei jiems pasiūlytų dešimt tūkstančių frankų. Bet kuri pana tikriausiai pačiulptų ir už pusę tos sumos. Vaidins įsižeidusią, nesigirs draugėms, bet manau, kad už penkis tūkstančius darytum su ja ką nori. Net ir už mažiau. Imk ką tik nori, tai tik tarifų klausimas: ar atsisakytumėt čiulpti už milijoną, dešimt milijonų, šimtą milijonų? Meilė dažniausiai veidmainė — gražios merginos įsimyli (giliai širdyje tiki, kad nuoširdžiai) diedus, lyg atsitiktinai visko pertekusius, galinčius joms pasiūlyti gražų, prabangų gyvenimą. Ką, nepanašu į prostitutes? Panašu.

Žoana ir Sonia pritaria tavo svarstymams. Jos visada sutinka su tavo genialiomis teorijomis. Su kuo sutapsi, tuo ir tapsi — juk ir tu parduodamas Didžiajam Kapitalui.

Be to, šios merginos vienintelės gali padaryti, kad tau stovėtų, net kai nosis prikimšta, o ant pimpalo užmautas sargis, tokią valandą, kai tesugebi lementi kažką panašaus į:

— Nežiūrėk į šiaudelį kaimyno šnervėje, verčiau į rąstą savo kelnėse.

Vaidini visko ragavusį provokatorių, bet toks nesi. Eini pas prostitutes ne iš cinizmo, o, visai ne, priešingai — iš baimės mylėti. Jos duoda tau seksą be jausmų, malonumą be skausmo. „Tikra yra netikrumo akimirka“, rašė Gi Deboras — po Hėgelio — o jie buvo protingesni už tave. Ši frazė puikiai apibūdina barų su palydovėmis atmosferą. Su prostitutėm netikra yra tikrumo akimirka. Pagaliau esi pačiu savimi. Bendraujant su vadinamąja „normalia“ moterim reikia stengtis, girtis, tobulėti, vadinasi, meluoti — vyras turi būti prostitutė. O viešnamy vyras atsipalaiduoja, nebesistengia patikt, pasirodyt geresnįs, negu yra. Tai vienintelė netikra vieta, kur jis pagaliau yra tikras, silpnas, gražus ir trapus. Reikėtų parašyt romaną „Meilė kainuoja 3 000 frankų“.

Pasilinksminimų merginos tau brangiai atsieina, kad galėtum save pataupyt. Tu pernelyg švelnutis, kad dar sykį rizikuotum įsimylėt su viskuo, kas po to seka: besidaužanti širdis, stiprūs jausmai, staigus nusivylimas, Vėtrų pakalnė[14]. Tau nėra nieko romantiškiau, negu eiti pas kekšes. Tik iš tiesų jautrios būtybės turi mokėti, kad neberizikuotų kentėti.

Kai sukanka 30 metų, visi apsišarvuoja: po kelių meilės širdgėlų moterys vengia pavojaus, draugauja su senais pasitikėjimą keliančiais kvailiais; vyrai nebenori mylėti, kabina lolitas arba kekšes, kiekvienas pasislepia savo kiaute, niekada daugiau nenori būti juokingas arba nelaimingas. Tau gaila amžiaus, kai meilė nekėlė skausmo. Šešiolikos draugaudavai su merginom, be graužaties pamesdavai jas arba jos tave palikdavo, ir viskas susitvarkydavo per porą minučių. Kodėl vėliau viskas tapo taip svarbu? Logiškai pagalvojus, turėtų būti priešingai — tragedijos paauglystėje, lengvumas trisdešimties. Bet taip nėra. Kuo labiau sensti, tuo švelnesnis daraisi. Trisdešimt trejų esi per daug rimtas.

Vėliau, kai grįžti namo, leksomiliniesi ir nebesapnuoji. Tik tada, mano vargšas berniuk, keletą valandų tau pavyksta pamiršti Sofi.